Vingiuota „Tukas EV“ istorija, arba Kaip išrasti dviratį iš naujo
Vilniaus pakraštyje į transporto sektoriaus žaidėjams puikiai pažįstamą Eišiškių plento gatvę įsuku atidžiai sekdama navigacijos nurodymais, mat paklysti tarp visomis abėcėlės raidėmis pažymėtų pastatų korpusų ir išrikiuotų vilkikų ieškant reikiamo adreso labai lengva. Tik geriau nei navigacija suveikia greta logistikos UAB „Green Express“, po kurios stogu veikti pradėjo mane sudominusi „Tukas EV“ komanda, durų pastatytas visureigis, apklijuotas varžybų lipdukais.
„Čia mūsų. Kartu su komanda truputį pasportuojam“, – juokiasi mane pasitikęs Jonas Navickas, „Green Express“ ir „Tukas EV“ vadovas, ir pasakoja apie savotišką kolegų „cementavimo“ tradiciją – leistis visureigiais į varžybas bekelėje.
Kad tokia veikla sekasi, akivaizdu, nes bendrovės virtuvėje išrikiuotos taurės ir kiti trofėjai, sienas puošia nuotraukos iš varžybų.
Matant tai, dar labiau stebina naujausias J. Navicko ir jo partnerių projektas, apie kurį žinia aplėkė ne vieną pasaulio kampelį, pradedant Japonija ir Pietų Korėja, baigiant JAV. Mat save „benzingalviais“ vadinanti kompanija ėmė ir iš naujo išrado dviratį. Tiksliau, namų energijos kaupyklą „HR Bank“, į kurią energijos prikaupti galima minant pedalus.
Kelias iki tokio produkto buvo ilgas. Prireikė sukurti lietuvišką elektromobilį „JonElis“, anksčiau nei „Toyota“ pasiūlyti iš tinklo įkraunamą hibridinį „Prius“, užbėgti prieš prasidedančią elektrinių paspirtukų bangą, pasidėti į lentyną elektrinį motorolerį ir dar daug visko. Galutiniu įkvėpimo šaltiniu tapo karantinas ir nuobodžiaujantis sūnus.
Sukūrė „JonElį“
„JonElis“ – dar 2010 metais Jono Navicko ir komandos sukurtas elektromobilis, kurį galima tituluoti kaip pirmąjį lietuvišką. Anuomet prisiekę automobilių mėgėjai parodė, kaip įprastą vidaus degimo variklį turinčią mašiną priversti veikti naudojant tik elektrą. Mintis apie tokią transporto priemonę gimė Ženevos automobilių parodoje, pamačius Norvegijoje pagamintą elektromobilį.
„Nuvažiavome į Ženevą, o ten kaip tik norvegai pristatinėjo savo „Th!nk“ – nacionalinį pasididžiavimą. Mes vaikščiojom, vaikščiojom aplink ir kalbėjom, kad čia nėra ką veikti tokį padaryti. Sakėm, vienas-du-trys ir po savaitės turim tokį pat, – juokėsi pašnekovas ir prisimindamas, kokie iššūkiai kilo, replikuoja: – Kai dabar pagalvoju – basi išbėgome žiemą.“
Visgi idėją – pagaminti sistemą, tinkamą bet kokiam mėgiamam modeliui paversti elektromobiliu, – įgyvendinti pavyko. Kurti elektromobilį nuo nulio būtų buvę neįmanoma: tam reikia būti automobilių gamybos bendrove ir turėti biudžete milijardus, aiškina J. Navickas.
Kurdami elektros pavarą lietuviai inžinieriai užsibrėžė tikslą padaryti taip, kad ji nekeltų pavojaus gyvybei. Tam reikėjo viską suprojektuoti taip, kad visame automobilio elektros tinkle būtų išlaikyta žema įtampa. Užduotis pavyko ir netgi tapo skiriamuoju lietuvių bruožu, o mintimi buvo susidomėję ir norvegai.
„Buvo daug susidomėjimo, bet supratau, kad nemokėjome parduoti idėjos. Atrodė, kad jeigu jau nori parduoti, tai viskas turi būti išbandyta, padaryta, „išlaižyta“. Gal čia ir buvo mūsų klaida, kad stengėmės viską padaryti idealiai“, – svarsto pašnekovas.
Norint vystyti idėją toliau, sako jis, reikėjo ieškoti investuotojų, o tam ryžto komanda neturėjo. Dar, galvoja J. Navickas, galbūt reikalai būtų pasisukę kitaip, tačiau vieną komandos inžinierių suviliojo norvegų naftininkai, kitas išėjo remontuoti „Tesla“ elektromobilių, kadangi apie elektra varomas priemones jau žinojo labai daug.
Aplenkė „Toyota“ koncerną“
Kad nebūtų nuobodu, gamindami „JonElį“ pramuštgalviai inžinieriai nusprendė sukonstruoti ir iš tinklo įkraunamo hibrido sistemą. Pastarąją sumontavo į „Toyota Prius“ modelį.
„Kai pasirodė straipsnis apie tą sistemą, aš tris dienas negalėjau padėti telefono, nes jis ištisai skambėjo. Atsiliepi, dar pokalbis nesibaigė, o jau trys eilėje laukia. Visi labai norėjo tos įrangos, nes ji leido „Prius“ važiuoti įkrovus baterijas iš elektros tinklo“, – pamena J. Navickas.
Dabar tokie „plug-in“ hibridai nebestebina, bet anuomet savo gamoje tokio neturėjo nė pati „Toyota“ – gamyklinė iš tinklo įkraunama „Prius“ versija pasirodė vėliau. Tiesa, J. Navickas neslepia, kad padarė esminę klaidą – įrangą pritaikė „Toyota“, ne „Lexus“ automobiliui.
„Tos įrangos kaina buvo kaip automobilio. Ir vis tiek daug žmonių skambino, klausė, kada turėsime „Lexus“ įrangą, nesvarbu, kiek ji kainuos. Bet būtų reikėję viską daryti iš naujo, o procesas labai sudėtingas, nes turi pasiimti „Toyota“ duomenis, juos „sukramtyti“, suprasti, ir jau visai kitokius duomenis nusiųsti kita kryptimi“, – prisimena J. Navickas.
Visgi sukurta įranga buvo ilgalaikė, leido automobiliui važiuoti 100 km kelio sunaudojant 1,5 l benzino, ir netgi turėjo pirkėjų, nors, juokiasi pašnekovas, jis pats sau tokios pirkęs nebūtų.
Užbėgo madai už akių
Jei elektriniai paspirtukai dabar viso pasaulio kasdienybė, tai J. Navickas su kolegomis tokios transporto priemonės kūrimo ėmėsi dar gerokai prieš jų populiarumo bangą. Pašnekovas sako, kad tuomet apie elektrinius paspirtukus dar niekas negalvojo, o tai lėmė, kad idėja rinkai buvo pernelyg ankstyva.
„Neradome reikalingų komponentų, tai surinkome iš to, iš ko sugebėjome surinkti. Išėjo toks frankenšteinas. Ir pagalvojome, lad kol nėra dalių, padorių variklių, kitų elementų, dedam idėją į stalčių“, – prisimena pašnekovas.
Nors tikslių matavimų nedarė, jis prisimena, kad kūrinys ir važiavo nemažu greičiu, ir nuvažiuodavo padorų atstumą. Tačiau elektros variklio sukūrimais anais laikais inžinieriams atrodė neįmanoma misija.
Projektas buvo nustumtas į šalį ir paliktas iki geresnių laikų, tačiau su jais atėjo ir staigi elektrinių paspirtukų populiarumo banga.
Navickas neslepia: traukinį ne pramiegojo, o pernelyg į jį skubėjo.
„Mes per anksti padarėme. Kai nemoki projekto pateikti, tada dedi į stalčių. Vienas dalykas yra kai darai kažką, kas tau patinka. Dar jeigu tau sekasi, neturi niekam duoti ataskaitų, tai apskritai gerai. Bet jeigu nori viską paversti verslu, reikia ir įgūdžių, ir supratimo. Bet, manau, po tokių pamokų jau kažką turime galvose“, – juokauja jis.
Paspirtukas, beje, pėdsaką paliko: kadangi pirmyn-atgal siųsdami projekto dokumentus visi ėmė žodį „paspirtukas“ trumpinti iki „tuko“, natūraliai šovė mintis įmonę pavadinti „Tukas“, o pavadinime pridėti elektrą simbolizuojančias raides „EV“.
Logistika išlaisvino fantaziją
Visą eksperimentų ir naujų produktų kūrimo laiką J. Navickas turėjo ir logistikos bendrovę. Pastaroji, prisipažįsta, leido užsitikrinti lėšų įdomiems projektams, o jam pačiam tinkamai susidėliojus verslo procesus – ir aktyviai dalyvauti visose naujovėse.
Logistikos verslą jis pradėjo nuo to, kad dar apie 2000-uosius dirbo kurjeriu išvežiodamas siuntas. Paslaugos poreikiui augant, teko plėstis – burti komandą, vėliau – steigti individualią įmonę. UAB „Green Express“ atsirado tada, kai bene pagrindinis bendrovės klientas perkėlė verslą į Lenkiją ir reikėjo surasti užsienio rinkose skambėsiantį vardą. Būtent „Green Express“ veikla leido išlaikyti ir ganėtinai nepigius eksperimentus.
Tiesa, sunkių akimirkų buvo. Nenusisekus elektromobilių, įkraunamų hibridų ir paspirtukų idėjoms paaiškėjo, kad lėšų naujiems projektams nėra. Teko, sako J. Navickas, viską padėti į šalį ir padirbėti kelerius metus.
Kai kišenės papilnėjo, „Green Express“ vadovas norėjo įsigyti patalpas, kuriose įmonė veikia, tačiau savininkas atsakė neigiamai.
„Pasakė, kad jų dar 10 metų neparduos niekam – nei man, nei kam kitam. Teko galvoti, ką daryti su uždirbtais pinigais, nes juos galima išleisti, kam tik nori, ir gražiam automobiliui, ir kokiai nors idėjai“, – kalba J. Navickas.
Suko galvą, kuo užimti sūnų
Mintį apie „HR Bank“ galvoje pasėjo būtinybė. Prasidėjus pasaulinei koronaviruso pandemijai ir įsigaliojus karantino taisyklėms, buvo sugriežtinta tvarka, nurodanti, kad negalima vaiko su peršalimo simptomais leisti į mokyklą. Būtent taip nutiko J. Navickui: susirgo jo jaunesnysis sūnus – prasidėjo sloga. Anot verslininko, ne tokia ir baisi, tačiau į mokyklą eiti sūnus nebegalėjo.
„Praėjo pora dienų ir jo savijauta puiki – laksto, nebeturi kur energijos dėti, kieme nėra, ką veikti, nes visi mokykloje. Važiavome į sporto prekių parduotuvę ir ten aš nupirkau kažkokią nesąmonę – tokį nedidelį treniruoklį laipiojimui. Ir vaikas nebenulipo nuo jo – jam labai patiko matyti pasiektus rezultatus. Sūnui pasveikus, prisijungė ir kaimynų vaikai ėmė lipti ant treniruoklio: jiems labai patiko varžytis tarpusavyje, kad daugiau kartų užlips“, – prisimena pašnekovas.
Produkto idėja ėmė ryškėti ir galvojant apie nuolatinius barnius su vaikais apie sėdėjimą prie kompiuterio. J. Navickas sako, kad pagalvojo, jog atžalos galėtų pasigaminti energijos.
„Supratau, kad tą vaikų energiją reikia kažkur padėti. Penktadienį sėdėjau, žiūrėjau į vaiką, o šeštadienį ryte jau skambinau dizaineriui Lukui Avėnui, sakiau, reikia per savaitgalį paruošti projektą, kad galėtume pristatyti komandai“, – kalba pašnekovas.
„Tukas EV“ komanda idėja patikėjo. Prie „Green Express“ patalpų įrengtose dirbtuvėse, į kurias, prisipažįsta įmonės vadovas, reikėjo investuoti ne vieną milijoną eurų, prasidėjo pirmųjų prototipų gamyba ir bandymai.
Valdo tiekimo grandinę
Visus komponentus bendrovė pasigamina pati. Toks sprendimas priimtas stengiantis valdyti tiekimo grandinę nuo pradžios iki pabaigos, mat pastarųjų metų pamokos, kaip dėl pandemijos sustojęs pasaulis, užstrigusi laivyba Sueco kanale, nusekęs Panamos kanalas, geopolitiniai neramumai, parodė, kad net gyvybiškai svarbių dalykų tiekimas gali lengvai sustoti.
Pirkti tenka tik atskiras baterijos, esančios prietaise, celes, kurios vėliau sumontuojamos į kaupyklą.
Gautas rezultatas traukia akį. Retro stiliaus dviratis-energijos kaupykla turi 2 kWh talpos bateriją, kuri užtektinai galinga, kad įkrautų daiktus iki 2 kW galios. Baterija sertifikuota Europos Sąjungoje, savo 80% talpos išlaiko net ir po 1000 visiško iškrovimo ir įkrovimo ciklų.
Pripildyti bateriją galima minant pedalus arba įjungus prietaisą į elektros tinklą. Taip pat, rodo prie pašnekesio prisijungęs „Tukas EV“ vykdomasis direktorius Aurelijus Jaškulis, energiją kaupti galima ir, pavyzdžiui, ant balkono krašto pritvirtinus mobilius saulės elektrinės modulius. Pastarąjį sprendimą „Tukas EV“ yra beveik sukūręs ir pasiruošęs siūlyti „HR Bank“ pirkėjams.
Ir nors apie pedalų mynimą kalbame daug, o „HR Bank“ programinė įranga leidžia koreguoti mynimo sunkumą, lygius ir kitką, A. Jaškulis pabrėžia, kad su šiuo gaminiu bendrovė nesiorientuoja į treniruoklių rinką.
„Mes esame sukūrę energijos kaupyklą namams. Galima energiją kaupti įvairiais būdais, o mes panaudojame žmogaus galimybę sukurti energiją sportuojant“, – bendrovės vykdomasis direktorius.
Taip pat „HR Bank“ gamybai naudojamas perdirbtas aliuminis iš Norvegijos, lietuviška mediena, itališka oda. Apie 3.000 Eur kainuojančios energijos kaupyklos-dviračio gamybą galima atpiginti, neslepia pašnekovai: galima medieną pakeisti plastiku ir pan., visgi taip pagrindinė vizija, kad daiktas būtų kokybiškas, perdirbamas, tvarus ir ilgaamžis, išnyksta.
Ne treniruoklis
Jei pirmai vizijai nupiešti užteko dienos, tam, kad mintis virstų kūnu, prireikė metų. Procesai užtruko, mat teko ir gerai pasukti galvą, kaip sukurti generatorių, kuris veiktų labai tyliai, ir kaip sukonstruoti įrenginį taip, kad šis būtų modulinis – nesunkiai keistųsi išorės dizainas, priedai, tokie, kaip staliukas kompiuteriui pasidėti arba vaikiška sėdynė.
„Nenorėjome tiesiog dar vieno treniruoklio“, – sako A. Jaškulis.
Kad įgyvendintų viską, ką užsigeidė, „Tukas EV“ teko įsirengti nemažas dirbtuves. Dabar jose yra aliuminio apdirbimo, suvirinimo įranga, dažykla, siuvykla – iš esmės visas „HR Bank“ yra rankų darbo. Įdomu ir tai, kad dalis papildomos namų baterijos įrankos, kaip kad staliukas kompiuteriui pasidėti, gimė galvojant, kaip kuo labiau sumažinti gamybos atliekų kiekį.
Pirmieji dviračiai-energijos kaupyklos klientus turėtų pasiekti dar šiemet – bent jau taip viliasi J. Navickas, mat pirmąjį „HR Bank“ įsigijo jo tėvas. Tačiau komanda neslepia: būdami perfekcionistais vis dar randa prie ko prikibti, tad tobulina ir įrenginį, ir ieško potencialių partnerių, kurie, pavyzdžiui, galėtų tiekti saulės modulius, skirtus tvirtinti daugiabučių balkonuose.
„Iš esmės, jungtys standartinės ir žmogui nebūtina pirkti mūsų siūlomo sprendimo. Manau, ir mes atrasime partnerius, tik viską reikia patikrinti ir išbandyti, nes kokybę visi supranta skirtingai. Paklausi, ar daiktas kokybiškas, gauni teigiamą atsakymą, bet produktui toli iki žadėto lygio. Mes, pavyzdžiui, esame savikritiški ir visą laiką randame, kur prikibti prie savo daikto ir kaip jį patobulinti“, – tikina A. Jaškulis.
Tinka ir nelaimių zonose
Paklausti, kiek energijos gali sukaupti „HR Bank“ minantis žmogus, pašnekovai sako, apie 100–150 vatų. Profesionalūs dviratininkai gali pasiekti ir įspūdingesnių rezultatų – išminti iki 400-500 vatų. Ką galima nuveikti su pilna 2 kWh „HR Bank“ baterija taip pat apibūdinti lengva: pavyzdžiui, penkis kartus išskalbti drabužius, dvi dienas žiūrėti televizorių, savaitę leisti neužgesti šviesai, įkrauti 123 telefonus ir pan.
Tokie skaičiavimai atsiradę ne šiaip sau. J. Navickas ir A. Jaškulis pasakoja, kad stebint karo Ukrainoje vaizdus, kur be elektros tiekimo likę žmonės šąla, yra atkirsti nuo pasaulio naujienų, matant pastarųjų stiprių žemės drebėjimų padarinius, galvojant apie elektros tiekimo infrastruktūros neturinčius kraštus atrodo, net ir tuos atvejus, kai elektra dingsta Lietuvoje ir tūkstančiai namų lieka tamsoje, tokia priemonė kaip „HR Bank“ būtų problemos sprendimas.
„Mes patys buvome viename renginyje, parodoje, ir organizatoriai paklausė mūsų, ar mums reikės elektros. Išgirdę neigiamą atsakymą labai nustebo, po to suprato, kur šuo pakastas“, – juokėsi A. Jaškulis.
In der gleichen Kategorie
- Nicolás Levy Fachena and HR Bank at EUROBIKE SHOW 2024
- New-gen power banks – for home or on the hoof
- Pedal power: This climate change play in Lithuania is activated using exercise bikes
- HR Bank: Strom mit Heimtrainer selber machen
- PRISTATYTA TVARIAIS METODAIS KURIAMA PREMJERA „PJESĖ GYVENANTIEMS IŠNYKIMO LAIKAIS“